Shotokan karate istorija

Didysis meistras Gichinas Funakoshi (1869-1957) gyveno Shuri mieste Okinavoje. Jis buvo Okinavos mokytojų koledžo profesorius, literatūros talentas. Meistras Funakoshi laikomas šiuolaikinio karate tėvu. Nuo 13 m. (pagal kitus šaltinius nuo 6 m.) mokėsi karate pas garsaus to meto meistro Sokon Matsumuros mokinius A. Asato ir A. Itosu. 30 metų Funakoshi jo mokytojai pripažino vertu tęsti jų tradicijas.

Gichinas Funakoshi, kaip ir jo mokytojai, savo pragyvenimui užsidirbdavo dėstydamas kaligrafijos meną (šios tradicijos pradininkas S. Matsumura).

Gichin Funakoshi dėka senovės Okinava-te beginklis kovos menas tartum gimė iš naujo. Išstudijavęs Mokytojų Asato ir Itosiu praktikuojamus Shuri ir Naha stilius, Mokytojas susistemino kovos veiksmus, praturtino juos naujais kojų smūgiais, artimos kovos technikomis.

1906 m. Funakoshi įsteigė parodomąją grupę ir per 10 metų platindamas karate apkeliavo visas Okinavos gyvenvietes. Jam karate jau nebebuvo vien tik savigynos ar kovos menas, - jis tarnavo esminiam kūno ir charakterio formavimuisi. Įspūdingiausias buvo tamesiwari – tvirtų daiktų laužymas plikomis rankomis ir kata demonstracijos.

1916 m. Japonijos karinių menų sąjunga Budokai pakvietė Gichin Funakoshi ir jo draugus į Japoniją parodyti savo pasiekimus ir kautis su geriausiais džiudžitsu meistrais.

Kovodamas Funakoshi nustebino japonų specialistus, demonstruodamas nežinomas technikas ir nugalėdamas pačius stipriausius priešininkus. Labiausiai stulbino tai, kad Funakoshi, būdamas 1,55 m ūgio, galėjo sėkmingai gintis nuo 5 ginkluotų priešininkų.

Grįžęs į Okinavą, G. Funakoshi pristatydamas karate kovos meną demonstravo parodomąją programą. Renginį stebėjo tuometinis sosto įpėdinis Hiro Ito. G. Funakoshi sosto paveldėtojui padarė tokį didelį įspūdį, kad šis 1922 m. G. Funakoshį ir Kenwa Mabunį (godžiu-riu) pakvietė į Tokiją, pirmąjį nacionalinį Budo menams skirtą renginį. Jų pasirodymai sukėlė milžinišką susidomėjimą ir DžigoroKano (dziudo), Morihei Ueshiba (aikido) bei Chakudo Nakajama (kendo) įkalbinėjo juos pasilikti Japonijoje. K. Mabuni ir G. Funakoshi pasiliko Japonijoje ir pradėjo veiklą.

Tais pačiais metais G.Funakoshi parašė knygą „Riukiu kempo: karate“. Deja, beveik visas tiražas žuvo per milžinišką žemės drebėjimą ir gaisrą 1923 m. Tokijuje. Po to išėjo patobulintas variantas kitu pavadinimu: „Rentan gosin karate-džitsu“ (valios vystymas ir savigynos valdymas karate).

Savo garsiojoje knygoje „Karate-do Kyochan“ jis rašė: „Kaip poliruotas medžio paviršius atspindi viską, esantį prieš jį, arba tylus slėnis, kuriame girdisi net patys menkiausi garsai, taip ir besimokantis karate turi išlaisvinti savo protą iš egoizmo ir blogio, kad galėtų sureaguoti į mažiausią netikėtumą“.

Pagal Funakoshį, karate yra ne technikos rinkinys nugalėti priešą, bet visų pirma tai galimybė susiformuoti žmogaus charakteriui.

Senasis meistras sakė, kad tik iš tiesų geras žmogus gali įsisavinti karate ir pasiekti rezultatų.

1924 m. jis atidarė pirmąjį savo dodžio Keito universitete (Tokijas). Karate paplito visoje Japonijoje.

1936 m. jau Funakoshio mokiniai atidarė naują dodžio ir mokytojo garbei pavadino ją shotokan (pirmąjį dodžo buvo sunaikinęs gaisras).

G. Funakoshi rašydavo eilėraščius, mastė apie žmogaus ir gamtos harmoniją, puoselėjo humaniško karatė idėjas. SHOTO (pušys ir bangos) – tai mokytojo pseudonimas, kuriuo jis pasirašydavo po savo eilėraščiais. Hieroglifai KAN  reiškia statinys, klubas. Taip istoriškai atsirado Shotokan karatė stiliaus pavadinimas.

Shotokan karate stiliaus emblema – simbolinis saulės atvaizdas apgaubtas baltu mėnuliu, reiškia vienybę dviejų priešingų, tačiau viena kitą papildančių pasaulio pradžių - Jang ir Yin – Saulė ir Menulis (Šviesa ir Tamsa). Toteminis ženklas – stilizuotas tigro atvaizdas su pakelta priekine letena, kuri reiškia perspėjimą, kad aš esu pasiruošęs, geriau manęs nepulti, neerzinti ir hieroglifu „kyo“ (mokslas) virš galinės letenos. Šio žvėries savybės – jėga, greitis, reakcija, lankstumas, vikrumas apibūdina Shotokan karatė stiliaus kovotojus.

Shotokan karate stiliaus išskirtinis bruožas kova iki vieno ippon tai yra viską reikia išspręsti vienu lemiamu, efektingu smūgiu. Todėl treniruočių procese pagrindinis dėmesys skiriamas kiekvieno veiksmo ištobulinimui iki ČI-MEI (mirtinas smūgis)

Maždaug tuo pat metu karate patyrė dar vieną esminę permainą. Visuotinis žavėjimasis ir spaudimas paversti karate sportu ir taip padaryti jį prieinama Japonijos mokyklose bei universitetuose kūno lavinimo disciplina, nuolat augo. Buvo primygtinai siūloma greta dziudo ir kendo į mokymo procesą įtraukti ir karate. Nei Gischinui Funakoshi, nei kitiems vyresniesiems meistrams tokia įvykių eiga nepatiko. Tačiau norėdami propaguoti karate, jie ėjo į kompromisą.

G. Funakoshi nuomone sportinis posūkis darė neigiamą poveikį karatė tradicijoms ir kovos dvasiai. Jis laikėsi principo, kad karatė turi padėti sportuojantiems suprasti save iš vidaus, išmokti savigynos principų ir įgyti sugebėjimą išspręsti konfliktą nenaudojant jėgos bei agresijos.

G. Funakoshi mokyme karatė nėra agresijos įrankis ir puolimas (ataka), nesuteikia puolančiam pranašumo. Visi Shotokan kata prasideda gynybos veiksmu, t.y. bloku. Shotokan karatė idėja nepulti pirmam, bet suvokus pavojų, atlikti veiksmą pirmiau, greičiau ir stipriau bei vienu smūgiu išspręsti kovos likimą. Tikrovėje tai reiškia jei prasideda ataka, tai kontrataka įvyksta griečiau nei prasidėjusi varžovo ataka. Kad tai pasiekti reikia nepaliaujamai, fanatiškai treniruotis. Shotokan karatė devizas: jėga, greitis, koncentracija.

Karate paplito po visą Japoniją, ypač po didžiuosius Tokijo, Osakos ir Kioto universitetus. Vis dažniau mokymas vykdavo didelėse grupėse ir klasėse. Mokymo planai ir turinys pasikeitė. Be kata buvo dėstoma kihon ir kumite.

1940 m. G. Funakoshi įkūrė Japonijos karate-do asociaciją, į kurią įėjo 164 universitetų klubai. Tuomet Japonijoje kiekviena aukštoji mokykla turėjo savo karate klubą.

Antrasis pasaulinis karas ir tuoj po jo sekusi amerikiečių okupacija Budo sporto šakoms atnešė permainų: daug japonų meistrų ir instruktorių negrįžo iš karo; kiti iš Kinijos ir Korėjos parsivežė naujų metodų, kuriuos įtraukė į savo sistemas. Kurį laiką amerikiečiai buvo uždraudę užsiiminėti kovos menais, tačiau greitai, suprato, kad leisdami mokytis karate ir dziudo, jie turėtų daugiau naudos nei drausdami. Taip per Japonijos ir svarbiausia, Okinavos okupavimą, JAV pasiekė pirmoji karate banga.

Tuo pačiu metu, kai po karo vyko pirmieji karate čempionatai, karate iš tradicinio kovos meno buvo paverstas šiuolaikiniu koviniu sportu.

Iš shotokan mokyklos 1949 m.  kilo Japonijos karate asociacija (JKA), kuri pirmiausia kontroliavo universitetų draugijas. JKA buvo pirmoji sąjunga į mokymo procesą įtraukusi kumite - laisvąją kovą. Funakoshi buvo paskirtas Vyriausiuoju mokytoju.

Pačiam Funakoshiui organizacijos, sąjungos ir stilių kryptys su savo griežtais reikalavimais buvo nepriimtinos. Taip pat ir karate pavertimas sportu. Jam neegzistavo jokie stiliai, o tik vienas karate, atsiskleidžiantis besimokant jo visą gyvenimą. Jau 1940 m. jis apgailestavo, kad Japonijoje mokomas ir praktikuojamas karate nebėra toks, kokį jis paskleidęs iš pradžių. Karate pavertimas vien sportu, siekiant vien tik kūno pajėgumo ir pergalių varžybose, jo netenkino.

Vis dėl to, kaip pagrindinis instruktorius, tokią raidą labai smarkiai įtakojo jo vyresnysis sūnus Yoshitaka, pramintas Gigi (Giko). Šį kelią tęsė vienas JKA įkūrėjų Masatoshi Nakayama. Likimo ironija: 1957 m., G. Funakoshio mirties metais, JKA surengė pirmąjį visos Japonijos karate čempionatą

Tikras karateka yra tas, kuris su dievišku rūpestingumu gali rūpintis ir užjausti kitus neatsižvelgiant į jų socialinę padėtį, kurio idealai yra taip aukšti ir protas tiek jautrus, kad palieka jį virš visų negarbingų ir niekšingų darbų, ir tuo pačiu stiprina jo rankas pakelti tuos, kurie yra kritę - nesvarbu kaip žemai.
Todėl galutinis karatė tikslas yra ne laimėjimas ar pralaimėjimas, bet praktikuojančių karatė discipliną charakterio išvystymas.