Karatė istorija

Ankstyvoji kovos menų istorija

Daugumos kovos menų tėvynė laikoma Indija. Šios šalies šventyklų skulptūrose ir bareljefuose pavaizduotos dievų, demonų ir žmonių pozos turi panašumų su dabartiniais kovos menų elementais, todėl manoma, kad senovės Indijos gyventojai žinojo kovos ir savigynos techniką. Taip pat senuosiuose traktatuose aprašomi kai kurie kovos būdai, kuriems būdingi smūgiai rankomis ir kojomis į labiausiai pažeidžiamas žmogaus kūno vietas.

Iš Indijos kildinama joga, iš Kinijos mankštos pratimai Taiči čiuan ir kovos menai turi panašumų, bendrų bruožų. Manoma, kad jie atsirado iš vieno šaltinio ir palaipsniui asimiliavosi. Mankštos pratimai skirti aktyvinti kūno energetiniai sistemai, pratęsti gyvenimo trukmei ir išmokti valdyti gyvybinę energiją Ki, pritaikius juos savigynai susiliejo su vietinėmis Indijos ir Kinijos kovos technikomis ir virto kovos menais.

Rašytiniuose šaltiniuose teigiama, kad VI amžiuje iš Indijos į Kiniją atvykęs budistų vienuolis Bodhidharma pradėjo skleisti Dzen budizmo mokymą Shorin-ji šventykloje, dar vadinamoje Šalino vienuolynu.(jaunasis miškas) Jis išmokė vienuolius meditacijos technikos ir kovos meno pagrindų. Bodhidharma paskatino savo mokinius treniruoti kūną ir dvasią, kadangi propagavo dvasinių ir fizinių pratimų jungtį. Jo mokymas plačiai paplito Kinijoje ir buvo žinomas kaip Shorin-ji Kempo.

Karatė pradžia

Šešioliktame amžiuje, japonai užgrobė Okinavos salas, priklausančias Riukiu salynui. Apie trys tūkstančiai japonų samurajų iš Šimadzu klano šimtu laivų įsibrovė į Riukiu salyną ir įvedė Sioguno (karvedžio) Tokugavos valdymą. Buvo nustatyta negailestinga rinkliava, o gyventojai žiauriai diskriminuojami. Nenorėdami nusižeminti, salyno valstiečiai žudė mokesčių rinkėjus ir naikino pavienius samurajų būrius.

1609 m. japonų statytinis Okinavoje išleido įsaką, draudžiantį turėti ginklą. Kiekvienas slėpęs šaltąjį ginklą gyventojas buvo pasmerktas mirties bausmei. Tam, kad nebūtų gaminami ginklai, buvo uždaromos kalvės ir konfiskuoti geležiniai namų apyvokos daiktai. Kaime gyvulių skerdimui buvo skirtas vienintelis peilis, kuris buvo pririštas prie stulpo centrinėje aikštėje ir saugojamas.

Okinavos gyventojai pradėjo vienytis ir kurti savigynos būrius. Okinavos kovos stilius, vadintas Okinava-te buvo labai panašus į kinietišką techniką, kurią praktikavo budistų vienuoliai Šaolinio vienuolyne. Jis buvo skirtas savigynai nuo plėšikų ir svetimšalių karių-samurajų. Tais laikais valstiečiai treniruodavosi slapta naktimis ir po truputį išrasdavo naujas įvairias technikas, leidžiančias jiems efektyviai pasipriešinti ginkluotiems samurajams.

To, kuris išduodavo bendražygius japonų valdžiai, laukdavo gėdinga bausmė. Išdaviką valtimi išplukdydavo toli į jūrą ir lengvai sužeistą išstumdavo į vandenį. Pajutę kraują susirinkdavo rykliai ir sudraskydavo auką.

Okinavos artumas su Kinija sudarė prielaidas išmokti kiniečių bokso (ciuan-fa), kempo technikas. Tai kovos sistema, kuri naudoja rankų ir kojų smūgius, praktiškai neįeinant į artimą kontaktą su priešininku. Tačiau ji buvo labai efektyvi, kai varžovą reikėdavo greitai „išjungti“. Tarp užsiiminėjančiųjų gyvavo šūkis: „Nukauti vienu smūgiu“. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas rankų ir kojų grūdinimui, nes pramušti samurajaus šarvus iš tiesų galėjo tik „plieninė“ ranka. Pagal paskutinius duomenis, kumščio smūgio jėga siekia apie 700 kilogramų, o kojos spyrio - virš 1 tonos. Senų meistrų, kurie visą savo gyvenimą pašventė treniruotėms, smūgiai galėjo būti dar galingesni. Tokie buvo to meto kovos menų reikalavimai; estetinė ir dvasinė pusė mažai ką domino.

Egzistavo kelios pagrindinės Okinava-te kryptys, pavadintos pagal miestus, kuriuose buvo praktikuojamos: Siuri-te, Nacha-te, Tomari-te ir kt. Yra žinoma, kad pirmą kartą mokyklos pavadinime žodis karatė paminėtas XVIII a. vidury, kai kažkoks Sakugava iš Akatos gyvenęs Kinijoje ir ten mokęsis Šaolinio ciuan-fa meno, grįžęs į tėvynę, Siuri mieste įkūrė privačią „Karate-no Sakugava“ mokyklą.

Jo mokinys Macumura Sokon iš Siuri buvo žymi asmenybė. Jį vyriausybė, kaip valdininką, 1830 m. išsiuntė į Kiniją su specialia užduotimi – patobulinti įgūdžius kovos mene. Po keleto metų grįžęs į Okinavą Macumura įkūrė mokyklą, kuri vadinosi „Siorin-riu gokoku-an karate“ (Šaolinio karatė mokykla).

XIX a. pabaigoje Okinavoje galutinai susiformavo dvi pagrindinės karatė kryptys. Viena iš jų propagavo fizinį galingumą, staigumą, rankų ir kojų grūdinimą, stabilumą ir pramušančią jėgą. Ji vadinosi Serei-riu. Šiuolaikinio karatė kata (formos) Tekki – „Geležinis riteris“, Dzitte – „Dešimt rankų“, Hangetsu – „Pusmėnulis“, Dzion (vienuolio ar vienuolyno pavadinimas) priklauso šiai mokyklai.

Antroji mokykla, Serin-riu, propagavo subtilų manevrą – apgaulingus judesius, naudojant rankų ir kojų techniką. Šis lengvas ir judrus stilius buvo prieinamas kiekvienam. Be didelių sunkumų jį įvaldydavo netgi moterys ir vaikai. Serin-riu mokyklai priklauso tokios kata kaip Heian – „Taika ir ramybė“, Bassai – „Įsibrovimas į tvirtovę“, Kanku – „Žvilgsnis į dangų“, Em Pi – „Kregždutės skrydis“, Gankaku – „Gervė ant uolos“.

XIX a. išnykus būtinybei žudyti priešininką daugelis pradėjo praktikuoti lengvesnį Serin-riu stilių, kur didelis dėmesys buvo skiriamas dvasiniam žmogaus auklėjimui.

Okinavoje atlikti medicininiai tyrimai parodė, kad paauglių, nuo vaikystės praktikuojančių karatė meną, kūnas buvo harmoningai išvystytas, jie pasižymėjo ištverme ir didele jėga. Todėl 1902 m. eksperimento tvarka karatė buvo įtraukta į Okinavos vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų programą.

1905 – 1906 m. geriausi Okinavos meistrai, važinėdami po salą, demonstravo karatė. Tuo laiku Japonijoje jau sklandė gandai apie stebuklingą kovos meną.

1916 m. į Japoniją buvo pakviesta grupė Okinavos meistrų, tarp kurių buvo ir Gichin Funakoshi, pademonstruoti „Okinava-te“ meną. Šis pasirodymas sulaukė didelio pasisekimo.

1921 m. kovo 6 d., Japonijos sosto paveldėtojas princas Chirochito viešėjo Okinavos salos sostinėje Siuri, kur meistras Gichin Funakoshi kartu su kitais meistrais parodė Okinavos tradicinį kovos meną – karatė. Princui labai patiko karatė.

1921 m. G. Funakoshi iniciatyva Okinavoje buvo įkurta kovos menų organizacija „Okinava Siobu kai“. Jis tapo šios organizacijos vadovu.

1922 m. jis buvo pakviestas į Japonijos sostinę Tokijo parodyti savo kovos meną nacionalinėje spartakiadoje, kaip Okinavos kovos menų organizacijos atstovas. Karatė sulaukė didelio susidomėjimo ir pripažinimo.

1922 m. birželio 3 d. dziudo įkūrėjas Dzigaro Kano, Japonijos atletikos asociacijos prezidentas, vienas įtakingiausių Japonijos žmonių, nuo kurio faktiškai priklausė bet kurios naujos sporto šakos likimas šalyje, pakvietė G. Funakoshi vesti karatė treniruotes kovos menų centre „Kodokan“ Tokijuje. Galima sakyti, kad nuo šio sprendimo Japonijoje prasidėjo šiuolaikinio karatė do pripažinimas ir istorija.

Pradžioje Japonijoje oficialus karate pavadinimas buvo karate-jutsu (kinietiškos rankos technika). 1923 m. Todziun Mijagi mokinio Nagasigi Chanagi pasiūlymu skiemuo kara, buvo užrašomas hieroglifu tang, kas reiškė „kinietiškas“, buvo pakeistas to paties skambesio hieroglifu, turinčio kitą reikšmę – „tuščias“. Taip atsirado pavadinimas „tuščia (beginklė) ranka“

1929 m. G. Funakoshi pakeitė terminą „jutsu“ į „do“, kas reiškia „kelias“ arba „gyvenimo būdas“. Taip kilo dabartinis karate-do (tuščios rankos kelias) pavadinimas. Jo esmę geriausiai charakterizuoja paties G. Funakoshi žodžiai: „Karate-do veda į dvasios stiprybę tam, kad be jokio nerimo sutiktų viską, ką duoda gyvenimas. Protas, valia ir technika susivienija į karate-do“.

Taip Kinijos – Okinavos-te beginklis kovos menas tapo dabartiniu Japonijos karate do.

Karate do pagrindas budo filosofija. Tai kelias, kuriuo eidamas žmogus tobulina charakterį, siekia kūno ir proto harmonijos per pasirinktą kovos meno discipliną. Tai būdinga daugeliui japonų kovos menų: dziudo, kendo, aikido, džiudžitsu.

Karate do šiuolaikiniame kontekste suprantamas kaip karatekos gyvenimo kelias, kuriuo einama nuo naujoko karatė mokinio (kohai) iki subrendusio karatė meistro (siudzin) per kihon, kata, kumite, įsisavinant karatė discipliną, kovos meno dvasią.